Laikas Arbatai

LAIKAS KAVAI ARBA ARBATAI ATEINA...

Kai klausaisi nuobodžių eilėraščių...

Kai, klausydamas muzikos, muši ranka taktą...

Kai gyveni aukštuomenės gyvenimą...

Kai kalbiesi vėlų vakarą...

Kai lauki genialios minties...

Kai aplankai artimą draugą, grįžusį iš tolimos kelionės...

Kai stebi valtis, plaukiančias upe...

Miško tankmėje, medžio pavėsyje...

Kai stebi vandens purslus, apgaubiančius žaidžiančius vaikus...

Kai vaikai apleidžia namus...

Kai lankaisi nuošalioje šventykloje...

Pirmasis puodelis praskleidžia mano sukepusias lūpas ir pirštų galiukais paglosto gerklę...

Antrasis - sugriauna mano vienišo liūdesio sienas...

Trečiasis - įsilieja į bedžiūstančias sielos upes...

Ir pripildo jas senųjų raštų išminties...

Po ketvirtojo - per mano poras išgaruoja praeities neteisybių nuoskauda...

Penktasis - išvalo mano kūną...

Šeštasis - kviečia į nemirtingųjų karalystę...

Septintasis - suteikia begalinę palaimą...

O tada gaivus vėjas padeda išsiskleisti mano sparnams, ir aš pakylu...

Recommandé