1. SPIRITUALITY OF EDUCATION

2. Galima tikėtis, jog nuo triukšmo, greičio,
vaizdų kaitos pavargęs jaunas ţmogus
atsigręš į šalia esančią, tik širdimi matomą ir
suprantamą tylą, ramybę, harmoniją
teikiančią kitokią – dieviškąją realybę.
Tačiau daţnai nuovargis kartu teikia ir
skausmą, neapykantą, neviltį. Tad ar reikia, ar
galime laukti, kol nuo skausmo ir nevilties
rūbu apsivilkęs jaunas ţmogus ateis pas mus
– savo ugdytojus?

3. Ar tikrai galime vadintis ugdytojais,
jei tik laukiame?...

4. Dvasinis ugdymas – dvasinė sėja

5. Rodyti tiesą savo
vaikams, mokiniams, auklėtiniams ir
leisti pasirinkti.

6. Negali rinktis, ţinodamas tik dalį
tiesos, tik vieną tikrovės pusę.

7. Pats tobulėdamas dvasinis vadovas, kad ir kas
jis būtų – gimdytojas, mokytojas, kunigas,
auklėtojas, globėjas, turėtų rūpintis, kad
dvasiniai turtai atitiktų juos gaunančiojo
galią, būtų pratybomis auginami, neliktų be
prieţiūros (p.300).

8. Sėjoje visuomet glūdi derliaus
nuojauta

9. Kas iš mūsų suvokia, kad daro bloga sau
pačiam, kai atlieka kokį nors veiksmą, kuriuo
parodo nepagarbą kitam arba jam kenkia?

10. „Aukso taisyklė“, kurią randame daugelio
tautų, priklausančių skirtingoms rasėms,
kalbų šeimoms, religijoms, gyvenančių
skirtinguose kontinentuose, kultūroje.
Neigiamai suformuluota „aukso taisyklė“
sako: „Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk“
(Tobijo 4, 15), o Jėzus pasiūlo pozityvią jos
versiją“, kuri skamba taip: „Visa, ko norite,
kad jums darytų ţmonės, ir jūs patys jiems
darykite“ (Mt 7, 12; Lk 6,31).

11. Jėzus tarsi sako: Nagi, paţiūrėkime, ką nori,
kad ţmonės tau padarytų? Ko tau norėtųsi?
Gerai, būtent tu pats stenkis daryti kitiems.
Štai ką tai reiškia: jautiesi nesuprastas? Stenkis
suprasti kitus.
Jautiesi nemylimas? Dar labiau rodyk meilę
kitiems.
Nori, kad tau būtų atleista? Pats atleisk pirmas.
Kiti pyksta ant tavęs? Tu išlik ramus.
Norėtum, kad su tavimi būtų gerai elgiamasi?
Pats būk mandagus su kitais“. Ir taip toliau.

12. Kai Jėzus kviečia daryti kitiems tai, ką mes
norėtume, kad kiti mums darytų, jis nesako:
„su sąlyga, jei kiti bus geri, teisingi, garbingi
ţmonės“ Paprasčiausiai sako „kiti“, o tai
reiškia ir teisūs, ir neteisūs.

13. Ţmogus yra sukurtas pagal paveikslą ir
panašumą Dievo, kuris yra Meilė.
Vadinasi, jeigu Dievas, kuris yra Būtis ir Būties
šaltinis, yra Meilė, tai „yra tik meilė“. Tada ir
aš „esu“, t.y. egzistuoju ir realizuoju save, tik
tada, kai myliu.

14. „Ţmogus, vienintelis kūrinys ţemėje, kurio
Dievas norėjo dėl jo paties, gali visiškai
atrasti save tik nuoširdţiai save atiduodamas“
(GS 24).

15. UGDYMO DVASINGUMAS: PROBLEMA IR
ASPEKTAI
Jonas Kievišas

16. Ugdymo dvasingumas – ugdymo tikrovės
prasmė; visuomenės kultūros ir edukologijos
reiškinys; ugdymo kultūros humaniškumą
ţyminti kategorija.

17. Vertina tautodailę kaip liaudies
dvasingumo išraišką būtent tradicijos
tęstinumo, o ne tik kultūros ypatybių
aspektu.

18. Todėl betarpiškai kuriama ir
asmeniškai įprasminama aplinka
(ţmogaus pasaulis) iš esmės yra
dvasingumo empirinė išraiška

19. Taigi, dvasingumo pasireiškimo būdų
prasme atsiskleidţia asmens
individualumas.

20. Rūpintis ugdytinio dvasine branda, o
ne tik jos išraiškos galiomis, yra
pirmaeilis ugdymo uţdavinys.

21. Dvasinės vertybės kaip elgsenos
principus svarbu susieti su kultūros
formomis, šiuo atveju su ugdymu ir
jam būdingos veiklos prasme

22. Taip per elgseną, kuri grindţiama
kultūrai būdingomis dvasinėmis
vertybėmis, yra uţkoduojamas
ugdymo erdvės dvasingumas, jo
empirinė išraiška ir sklaida.

23. Mokslas nagrinėja tikrovės reiškinius. Atitinkamai
ir edukologija taip pat turėtų nagrinėti tikrovės
reiškinius, taigi, ir dvasingumą kaip ugdymo tikrovės
reiškinį – subjektų kuriamą ir įprasminamą aplinką
bei jos pokyčius kaip empirinę dvasingumo išraišką
(Dvasingumas ...., 2009).
Tokiu atveju aktualu vertinti aplinkos įprasminimą,
neapsiribojant dvasingumo tik kaip asmens savybės
vertinimu. Tai proceso centre esančio ugdytinio (o ne
apskritai asmenybės) brandos edukologinio skatinimo
paieškos – kokiais būdais aplinkos įprasminimą
skatinti, kuo remiantis ją vertinti, kaip derinti asmens
dvasinės raidos aplinkybes ir veiksnius. Šis
įprasminimo įtakos asmenybei vertinimas yra
orientyras ieškant galimybių plėsti tikrovėje
pasireiškiantį ugdymo dvasingumą.

24. Monografijoje iškeltas tikslas pagrįsti
ugdymo dvasingumą kaip
edukologijos reiškinį ir problemą.

25. Nuo nuostabos iki grėsmės pajautos: gamta
ţmogaus dvasios akiratyje
Česlovas Kalenda

26. Viltis siejama su vaikais, kurių neuţvaldė
rutina ir kurių poetiška siela artima
edukologinei sąmonei. Menas, kaip gyvojo
paţinimo ir gamtos vientiso, turiningo
atvėrimo forma, tampa reikšminga ekologinio
ugdymo priemone

27. Dvasios stoka būdinga daugeliui
gyvenimo sričių, o santykių su gamta
sričiai – bene labiausiai.

28. Gamta pilna paslapties ir palaimingo groţio,
nepakartojamos garsų gamos, spalvų paletės
ir augmenijos aromatų, nepaliaujamai ţadina
ţmogaus troškimą gyventi, dţiaugtis
kasdienybe lyg švente, stiprina norą kurti,
audrina vaizduotę

29. (Vitgenšteinas) etiką ir estetiką laiko pasaulio
suvokimo būdais ir traktuoja jas metafiziškai
kaip ir pasaulį, kurio egzistavimas yra
stebuklas, t.y. nepaaiškinamas dalykas,
keliantis nuyostabą.

30. Platono dialoge pabrėţiama, kad kosmosui
būdinga ne tik estetinės, bet ir etinės
savybės:
„ Išminčiai sako <.....>, kad tai, kas kartu laiko
dangų ir ţemę, dievus ir ţmones, yra
bendruomenė... draugystė, tvarkingumas
(kosmiotes), nuosaikumas, teisingumas, ir
todėl šitą viską (to holom tauto) jie vadina
„pasauliu“ (kosmos), o ne netvarka (akosmia)
ar nesaikingumu“ (cit. Iš Brague, 2005, p. 37)

31. Thomas Adamas apibendrino tokia išvada:
Estetizuojanti, romantinė meilė gamtai kaip
tik kilo ne kaime, o mieste, erdvėje tos pačios
civilizacijos, kuri paskelbė kovą prieš gamtą“
(Adam, 1997, S. 423).

32. Jau antikoje, ypač nuo Sokrato laikų, ţmonių
mąstysenoje ir moralinio vertinimo srityje
ėmė ryškėti antropocentrinė tendencija
moralę apriboti ţmonių tarpusavio sąveikos
reguliavimu, santykių su gamta sritį paliekant
uţ dorovės ribų

33. Poetinis pasaulio suvokimas yra artimas
ekologinei sąmonei. M.Heideggeris meno
kūrinį laikė vieta, kur gali pasirodyti gamta
kaip visaapimanti būtis (Heidegger, 1981,
S.162). Vaikas, nuo pat maţens savo
jausmais, lavinimusi dailėje, muzikoje,
literatūroje įtrauktas į pasaulį, taps gamtos
didţiojo kūrybinio proceso bendraautoriu.

34. Eksperimentinė gamtotyra atsirado kaip
gamtos tardymas ir kankinimas siekiant
išgauti joje glūdinčias paslaptis (ţodis
„eksperimentas“ kilo iš lotynų kalbos
veiksmaţodţio „perire“, kuris reiškia
nuţudyti).

35. Rorty moderniąją Vakarų visuomenę
laiko nuolat plečiančia „tokių, kaip
mes“ ratą ir plėtojančia kultūrą, kuri
leidţia geriau paţinti kito pasaulį.

36. Menas gali išjudinti ţmones iš inercijos,
paţadinti juose slypinčią kūrybinę galią ir
moralines potencijas. Meno paskirtis – kelti
estetines emocijas, be kurių sunku pasiekti
gerų rezultatų ekologiniame – doriniame
ugdyme. Tiek dorovės kodeksai ir raginimai
jų laikytis, tiek etinės teorijos su savo
loginiais argumentais pačios savaime dar
nėra tiesioginis šaltinis dorai elgtis

37. Daugelis filosofų, pedagogų, kitų sričių
mokslininkų yra pabrėţę, kad ne prievarta ir
ne tiesmukas moralizavimas, o groţio ir gėrio
apraiškos gali sudominti, pakerėti sielą ir
prikelti ją meilei.

38. Neatsitiktinai šiandien teoretikai kalba apie
antrosios ašinės epochos pradţią. Šio proceso
esmė yra ta, kad pirmojoje ašinėje epochoje, apie
kurią rašė Jaspersas, sąmonė dvasiškai atsiskyrė
nuo ţemės, o dabar sąmonė grimzta į „ţemę“, į
ekosistemas, kurios palaiko gyvybę. „Pati ţemė
tapo antrosios ašinės epochos ašinės epochos
pranašu, kviečiančiu ne naujas technologijas, bet
į naują sąmonę, kuri įtrauks ţemę į savo vertybių
sferą, traktuos realybę ne suskaidytą, bet
organišką“ (Cousins, 1987, p.330).

39. Naujas muzikinio švietimo turinys kaip
ugdomosios erdvės harmonizavimo kelias
VadimasJakoniukas
Daug dėmesio skiriama muzikinio ugdymo
turinio problemai kultūrinių tradicijų
sankirtos „Rytai – Vakarai“ aspektu.

40. XXI šimtmečio pradţioje muzikos meno ir
muzikinio ugdymo vertinimai gerokai
diferencijuojasi, darosi vis labiau
įvairiakrypčiai ir daugiaaspekčiai. Kartu kyla
būtinybė ieškoti ir pagrįsti naujas ugdymo
paradigmas muzikos srityje.

41. Teologiniai ugdymo aspektai
Saulius Keras
Nagrinėjama ugdymo gelmė neatsiejama nuo
visuminio suvokimo, kas yra ţmogus, kam jis
pašauktas ir kaip per ugdymo procesą tai
realizuojama.

42. Krikščioniškasis dvasingumas yra ugdomas
pašaukimo, kaip asmeninės ir
nepakartojamos egzistencinės tikrovės
apsisprendimo, kai esi apglėbtas Kryţiaus ir
Prisikėlimo meilės, asmeninio atsako, motyvų
ir siekių. Tai kasdienis „atsiverskite ir tikėkite
Evangelija“ (MK 1,15; Mt 3), o kartu ir
klausimas „Ką turime daryti?“ (Lk 3, 10, 12;
Apd 2,37; 16.30).

43. Tėvynės meile paţenklinta gyvenimo kelio
prasmė
Jonas Kievišas, Vincenta Dţiugytė –
Panzer
Atskleidţiama, kuo istorinės patirties, konkrečių
ţmogaus veiksmų prasmės ir praeities situacijų
analizė yra aktuali stiprinant ugdymo
dvasingumą ir įvertinant dabarties jaunimo
kultūros dvasinius pamatus bei gyvenimo kelio
prasmės orientyrus.

44. Ţmogaus dvasinė branda ir stiprybė atsiskleidţia įvairiais
būdais, taip pat ir pasirenkamu gyvenimo keliu, jo prasmingumu.
Kita vertus, asmenybė bręsta sparčiai kintančioje
aplinkoje, ir jaunam ţmogui, turinčiam nedidelę gyvenimo
patirtį, nelengva vertinti kultūros kaitos tendencijas. Tokioje
situacijoje renkantis kelią reikia stabilesnio pagrindo –
dvasinių vertybių. Taip iškyla kultūros, kartu ir ugdymo
dvasingumo bei jo savitumo reikšmė.
Kadangi kiekvienam jaunuoliui artimiausia ir geriausiai
suprantama yra tautos kultūra, jos dvasingumo tradicija
svarbu grįsti ugdymo dvasingumą ir įtvirtinimą dvasinių
vertybių sistemą, lemiančią pasirenkamo kelio prasmę. Tokiu
atveju Tėvynės meile paţenklinta gyvenimo kelio prasmė ir
pasirinkimas yra individuali ugdymo dvasingumo
išraiška, kuri patvirtina, kad ugdymo dvasingumas yra
tikrovės reiškinys ir aktuali pedagoginė problema.

45. Tėvų įtaka vaikų ugdymo dvasingumui Sibiro
tremtyje
Danutė Klumbytė

46. Būsimo muzikos pedagogo asmeninė
profesinė raida aukštosios mokyklos
auklėjimo erdvėje
Ala Rastrygina

47. Meniškumo patyrimu grindţiama ugdymo
dvasingumo erdvė rengiant specialistą aukštojoje
mokykloje.
Rimantė Kondratienė
Meniškumas vertinamas kaip koncentruota
estetiškumo išraiška. Specialistų ugdymo/si procese
ši samprata įtvirtinama remiantis estetiškumo ir
meniškumo patyrimu, kuris plečiamas kuriant
ugdymo dvasingumo erdvę. Tyrimas parodė, kad
meniškumo patyrimu grindţiama ugdymo
dvasingumo erdvė sistemina specialisto rengimą –
susieja profesinį tobulėjimą ir asmenybės brandą į
visumą.

48. Keliamas tikslas estetiškumo bei meniškumo
atţvilgiu įprasminti konkretų objektą aplinkos
kultūroje. Kuriant tokioje ugdymo/-si erdvėje
atsiskleidţia kūrėjo dvasingumas.
Edukologijos poţiūriu tai ugdymo
dvasingumo erdvė.

49. Kontaktinės improvizacijos prasmė: ištakos ir
tikrovė
Julija Melnik, Jonas Kievišas
Atliktu tyrimu pagrįstos galimybės šia šokio
forma koreguoti subjektų santykius, jų kuriamos
ugdymo/-si erdvės dvasingumą ir vaidmenį
skatinant asmenybės brandą.
Esminiai ţodţiai: kontaktinė improvizacija,
improvizacijos prasmė, dialogas, refleksija,
epistema (mąstymo modeliavimo schema),
ugdymo tikrovės dvasingumas.

50. Ugdytinio vaidmuo įprasminant veiklą mokyklos šokių
būrelyje
Vilija Merčaitienė, Jonas Kievišas
Nustatyta, kad ugdytinio vaidmuo atsiskleidţia
vertinant asmens interesų dalyvauti būrelyje
transformaciją į veiklos įprasminimo ir kultūros
raidos skatinimo veiksnius bei dvasines vertybes.
Taip šokių būrelyje konkretintas ugdymo
dvasingumas ir galimybės ne tik įprasminti veiklą, bet
ir pertvarkyti tradicinį šokių mokymą į dvasingumo
sklaida grindţiamą šiuolaikišką ugdymą.

51. Tyrimo visuma patvirtino, kad tiriamieji
išskiria daug dvasinių vertybių, tarp jų
pagarbą, atsakomybę, toleranciją ir pan.

52. Asmenybės sklaida piligriminiame ţygyje Kryţių
kalnas – Šiluva
Danutė Šlapkauskaitė, Tadas Rudys, Jūra Vladas
Vaitkevičius
Nagrinėjami piligriminio ţygio dalyvių kelionės
motyvai, lyderio vaidmuo, keliaujančiųjų santykiai ir
jų kaita neformalaus bendravimo aplinkoje. Tirta
piligriminio ţygio Kryţių kalnas – Šiluva reikšmė jo
dalyvių dvasinei brandai. Apklausa parodė, kad šis
ţygis yra šiuolaikiškos kultūros reiškinys, kad jis
pamaţu darosi vis populiaresnis, ypač tarp
jaunimo, ir kad yra aktualus kaip ugdymo
dvasingumo forma, o dalyvavimas jame – kaip
asmenybės sklaidos būdas.

53. Mokinių kūrybinė saviraiška mene: inovacinės
pedagoginės prieigos Ukrainoje.
Galina Padalka
Tai pasakytina ir apie dvasingumo procesus
meno srityje, apie dvasingumą, kuris gali būti
suformuotas remiantis tik aktyvia menine
veikla, o ne pasyviu meno suvokimu