Pateikiama informacija kaip atlikti mokslinius tyrimus

1. 5. Mokslinio tyrimo vykdymas. Duomenų rinkimas
Šiame skyriuje apžvelgsime metodus, kurių pagrindu vykdomas mokslinis tyrimas. Trumpai
aptarsime kiekvieno duomenų rinkimo metodo pritaikymą ir tinkamumą tam tikrai situacijai bei su
jais susijusias problemas ir trūkumus.
Renkant informaciją apie situaciją, problemą ar reiškinį, naudojami duomenys gali būti gauti
dviem būdais. Kartais reikalinga informacija jau būna surinkta ir belieka ją tik išgauti. Tačiau
daugeliu atvejų reikalingą informaciją reikia surinkti pačiam tyrėjui. Remiantis šiais dviem galimais
informacijos rinkimo būdais, duomenys yra skirstomi į antrinius ir pirminius (5.1 pav.).
Informacija, surinkta naudojant pirmąjį būdą, yra traktuojama kaip surinkta iš antrinių šaltinių, tuo
tarpu šaltiniai, naudojami antruoju atveju, vadinami pirminiais. Antrinių duomenų šaltinių
pavyzdžiais gali būti oro taršos duomenys, gauti iš aplinkos kokybės vertinimo centrų; įrašai
ligoninėje, siekiant sužinoti sergamumą tam tikra liga; duomenų rinkimas iš tokių šaltiniai kaip
straipsniai, žurnalai, knygos ir periodiniai leidiniai, renkant istorinę ar kito pobūdžio mokslinę
informaciją. Moksleivių ekologinių nuostatų įvertinimas ar tam tikro aplinkos kokybės rodiklio
nustatymas yra informacijos pavyzdžiai, surinkti iš pirminių šaltinių. 5.1 paveiksle pateikti įvairūs
duomenų rinkimo metodai.
Duomenų rinkimo metodai
Antriniai šaltiniai Pirminiai šaltiniai
dokumentai stebėjimas interviu klausimynas
Įstatymai stebėjimas struktūrinis paštu
Ankstesni tyrimai
Statistikos
metraštis eksperimentas nestruktūrinis surinktas
Asmeniniai užrašai
Ligonių išrašai
5.1
pav. Duomenų rinkimo metodai (pagal Kumar, 2005)

2. Nei vienas iš duomenų rinkimo metodų nesuteikia šimtaprocentinio informacijos tikslumo ir
patikimumo. Surinktų duomenų kokybė priklausys nuo daugelio veiksnių, kuriuos trumpai
aptarsime prie kiekvieno metodo. Tyrėjas turi sugebėti išvengti veiksnių, galinčių paveikti duomenų
kokybę. Pagrindinis skirtumas tarp patyrusio ir neprofesionalaus tyrėjo yra šių veiksnių supratimas
ir gebėjimas juos kontroliuoti. Labai svarbu šiuos iškreipiančius veiksnius žinoti ir suprasti
pradedančiajam tyrėjui.
5.1 Duomenų rinkimas, naudojant pirminius šaltinius
Pirminiams duomenims surinkti gali būti naudojami keli metodai, kurių pasirinkimas
priklauso nuo tyrimo tikslo, išteklių prieinamumo ir tyrėjo įgūdžių. Kartais pats tinkamiausias tikslo
pasiekimo metodas negali būti naudojamas dėl tam tikrų apribojimų, pavyzdžiui, išteklių ar
reikalingų tyrėjo sugebėjimų trūkumas. Tokiu atveju tyrėjas turi žinoti šių trūkumų, kurie gali
paveikti duomenų kokybę, problemas.
Stebėjimas
Stebėjimas yra vienas iš būdų, surinkti pirminius duomenis. Stebėjimas yra tikslingas,
sistemingas ir atrankinis būdas stebint ryšį ar reiškinį, kai jis vyksta. Daugybėje situacijų stebėjimas
yra tinkamiausias duomenų rinkimo būdas. Pavyzdžiui, norint nustatyti oro užterštumą dulkėmis,
išmatuojama jų koncentracija.
Mokslinėje praktikoje gali būti du stebėjimo metodai – tiesioginis stebėjimas ir eksperimentas.
Pagrindinis skirtumas tarp stebėjimo ir eksperimento yra keliamo tikslo esmė. Atlikdamas
stebėjimą, tyrėjas nežino atsakymo į keliamą klausimą ar tik miglotai jį įsivaizduoja (Kardelis,
1997). Tuo tarpu eksperimente atsakymas į keliamą klausimą pateikiamas hipotezėje, t.y. daromos
prielaidos apie galimus priežastinius ryšius. Be to, stebėjimo objektas stebimas, nedarant jam iš
šalies jokios įtakos, o eksperimentinių tyrimų objektas sąmoningai valdomas.
Mokslinis stebėjimas nėra tas pats kaip kasdienis stebėjimas. Mokslinis stebėjimas – tai
kryptingai organizuotas aplinkos daiktų ir reiškinių suvokimas. Mokslinis stebėjimas yra tikslingai
organizuotas procesas, kuris kontroliuojamas pagal kokią nors teoriją ar hipotezę, kai tuo tarpu
kasdieninis stebėjimas labiausiai remiasi praktine patirtimi (Kardelis, 1997).
Stebėjimais gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai. Objektyvius duomenis sunkiau gauti, kai
yra stebimas ne pats daiktas, o jo ryšio su kitais daiktais ar reiškiniais rezultatas. Tai procesai, apie
kurių buvimą mes sprendžiame pagal jų sąveiką su kitais daiktais ar reiškiniais, kai pakinta mūsų
užfiksuojamos tų daiktų ar reiškinių savybės. Tai būtų tiesioginis stebėjimas. Netiesioginis
stebėjimas vykdomas tada, kai daromos išvados remiasi teorinėmis prielaidomis, kurias vėliau
tikriname bandymu.
Eksperimentas

3. Moksliškai pagrįstas eksperimentinis tyrimo metodas labai svarbus gamtos moksluose.
Eksperimentas - tai empirinis tyrimas, padedantis planingai valdant proceso ar reiškinio sąlygas
patikrinti priežastiniu reiškinių ryšių hipotezes (Kardelis, 1997). Eksperimentų tyrimų pagrindinis
bruožas yra tas, kad tyrėjas apgalvotai kontroliuoja ir manipuliuoja sąlygomis, kurios lemia jį
dominančius įvykius. Tiksliau tariant, eksperimentas nustato daromus pokyčius vienam kintamajam
ir vertina to pokyčio rezultatą kitame kintamajame. Šiuo atveju nepriklausomas kintamasis yra tam
tikros rūšies parametras, o priklausomas – atsakymas į šį klausimą (funkcija).
Jeigu į tyrimą neįtraukiamas nepriklausomas kintamasis, padedantis nustatyti priežastiniu
ryšius, tada bet kuris duomenų gavimo būdas tėra paprasčiausias mokslinis stebėjimas, taikant
įvairias priemones ir metodus.
Eksperimentinių tyrimų pranašumai:
• priežastingumo nustatymo galimybė;
• situacijos kontrolė;
• eksperimentas leidžia nustatyti pakitimus per tam tikrą laiką. Net ir trumpi eksperimentai
suteikia daugiau galimybių tirti pakitimus negu stebėjimas arba apklausa.
Eksperimento trūkumai:
• dirbtinė aplinka. Laboratorijoje sukurta aplinka gali labai patikimai atlikti reikalingas
eksperimento vykdymo sąlygas, tačiau kartais gali visai nesąlygoti norimo rezultato. Pavyzdžiui,
tiriami augalų morfologiniai pokyčiai dėl tam tikro veiksnio poveikio gali nesuteikti laukiamo
rezultato. Augalai toje aplinkoje gali būti daugiau veikiami kitų veiksnių poveikio (pvz., šviesos ar
drėgmės trūkumo) nei tiriamojo veiksnio poveikio. Be to laboratorijoje, kitaip nei natūralioje
aplinkoje, gali pritrūkti laiko ar išteklių norimam efektui pasiekti.
• eksperimentatoriaus įtaka eksperimento rezultatams. Ši įtaka gali būti visai
nesąmoninga, pavyzdžiui, eksperimentatorius nustato per aukštą temperatūrą, kuri jam atrodo
tinkama.
• maža tiriamoji populiacija, nes eksperimentuojant sunku valdyti ir įvertinti, kartais ir
fiziškai, visus didelių populiacijų kintamuosius.
Gamtos mokslų eksperimente ne visuomet galima sukontroliuoti visus kintamuosius –
kartais jie būna visai nenumatyti ar nenusakomi.
Teoriškai nepagrįsti eksperimentiniai tyrimai turi nedidelę mokslinę vertę. Juk
eksperimentas tam ir reikalingas, kad pagrįstų kokius tai teorinius teiginius arba iškeltų naujas
problemas.
Preliminariniai eksperimentiniai tyrimai

4. Gamtos mokslų praktikoje dažnai pasitaiko tyrimų, kuriuose bandoma įvertinti taikomą
poveikį, naudojant kokį nors eksperimentinį veiksnį. Šiuo atveju tyrėjas įvertina tiriamuosius
požymius, prieš taikydamas poveikį (vadinamojo pirmojo testo (angl. pre - test) atlikimą), o po to,
praėjus kiek laiko, kuriuo metu buvo taikomas eksperimentinis faktorius (angl. test – factor),
nustato tų požymių kitimus, atlikdamas vadinamąjį užbaigimo testą (angl. post – test).
Palyginę rezultatų skirtumus, atrodo, galėtumėme įvertinti taikyto poveikio efektyvumą, t.y.
nustatyti rezultatų kitimo priežastis. Tai galima daryti tuo atveju, jei eksperimente buvo
kontroliuojami visi kiti, su tyrimu nesusiję veiksniai.
Tikrieji eksperimentiniai tyrimai
Šie tyrimai nuo prieš tai buvusių skiriasi tuo, kad šiuo atveju sudaromos dvi grupės, kurios
tiriamojo požymio atžvilgiu yra vienodos. Jos suburiamos remiantis tikimybių principais. Vadinasi,
atsitiktinumas garantuoja didesne ekvivalentiškumo tikimybę, t.y. proporcinga įvairiu veiksnių ir
subjektų charakteristikų pasiskirstymą tarp eksperimentų ir kontrolinių grupių. Tad jei tiriamosios
populiacijos buvo sudarytos ekvivalentiškai, tada bet kurie veiksniai bus adekvatūs abiem
tiriamosioms grupėms. Norint užtikrinti populiacijų homogeniškumą, jos turi būti atitinkamo
dydžio bei parinktos iš identiškos aplinkos.
Kai yra eksperimentinė ir kontrolinė grupės, tiriamasis poveikis kontrolinei grupei
netaikomas, o tai leidžia įvertinti poveikio priemonių efektyvumą (įvedus kontrolinę grupę,
eliminuojamas išorinių kintamųjų poveikis eksperimentinei grupei, kadangi daroma prielaida, jog
išoriniai nepriklausomi kintamieji, kuriuos eksperimentatoriui sunku suvaldyti, vienodai veikia
kontrolinę ir eksperimentinę grupes, todėl jie atmetami kaip skirtumas tarp kontrolinės grupės
pirminio ir baigiamojo testavimo). Tokia tyrimų schema neturi trūkumų, būdingų preliminariems
tyrimams. Tačiau ir čia gali atsirasti testavimo paklaidų, susijusių su tiriamųjų jautrumu pradinio
testavimo poveikiui.
Eksperimentinio tyrimo patikimumas
Ir eksperimentiniuose tyrimuose, kaip ir kituose, galimos įvairios paklaidos, dažniausiai
atsirandančios dėl nepakankamo eksperimentinių ir kontrolinių grupių suderinamumo.
Eksperimentinių tyrimų paklaidas sąlygojantys veiksniai gali būti skirstomi į vidinius ir išorinius.
Pavyzdžiui, Kardelis (1997) aprašomo tokius vidinius veiksnius, kurie gali pasitaikyti
gamtamoksliniuose tyrimuose:
1. Statistinės regresijos. Tai paklaidos, atsirandančios dėl duomenų registravimo tikslumo prieš
eksperimentą ir po jo arba dėl kitų šalutinių veiksnių, kurie gali turėti specifinės įtakos tiriamajai
populiacijai.

5. 2. Tyrimo metodika. Šio pobūdžio paklaidos gali atsirasti taikant nepatikimus testus bei
matavimo priemones, arba testavimo ir matavimo metodiką. Gali atsirasti ir subjektyvaus pobūdžio
paklaidų, susijusių su tyrėjo nuomone, ekspertų vertinimais.
3. Tiriamųjų grupių sudarymo. Šiuo atveju paklaidų gali atsirasti netinkamai atrenkant
tiriamuosius į grupes arba sudarant nehomogenizuotas kontrolines ir eksperimentinė grupes.
Klaidos atrenkant tiriamuosius į grupes gali sąveikauti ir su kitais veiksniais, o tai dar labiau
sumažina pirmojo ir antrojo testavimo patikimumą.
Išoriniai veiksniai, sąlygojantys eksperimentinių tyrimų paklaidas, mažina tyrimo rezultatų
reprezentatyvumą, ypač jei norime juos pritaikyti platesnei populiacijai. Šie veiksniai gali būti:
1. Nesugebėjimas aiškiai apibrėžti nepriklausomus kintamuosius. Jeigu tyrėjas netiksliai
parinko nepriklausomus kintamuosius, praktiškai neįmanoma pataisyti tyrimo rezultatų. Be to,
neadekvačiai apibrėžti nepriklausomi kintamieji apsunkina eksperimentinių tyrimų pakartojimą.
Paklaidos atsiranda ir dėl nesugebėjimo tiksliai ir teisingai nusakyti priežastinius veiksnius.
2. Tiriamos grupės atstovai nebūdingi tiriamajai populiacijai. Gali atsitikti taip, kad į
tiriamasis grupes pateks individai, nebūdingi tai populiacijai, kuriai ketiname taikyti tyrimo išvadas.
Eksperimento tyrimo etapai
Pagrindiniai eksperimento tyrimo etapai būtų tokie:
1. Tyrėjas turi aiškiai apsibrėžti tyrimo problemą, nes nuo to priklauso kokie bus parenkami
tyrimo metodai.
2. Suformuluojama tyrimo hipotezė, t.y. apmąstomi įvairūs galimi ryšiai, tarp specifinių
kintamųjų, suskirstant juos pagal reikšmingumą. Patys kintamieji gali turėti dvi būdingas ypatybes.
Pirmiausia, kad jie yra išmatuojami, nors ir ne visada tiesioginiu būdu. Antra, ne visi kintamieji yra
veiksmingi tiriamojo požymio atžvilgiu, todėl kai kurie jų iš eksperimento gali būti pašalinti.
3. Pasirenkamas poveikio būdas ir jo trukmė.
4. Atsižvelgiama į populiaciją, kuriai norime taikyti eksperimento rezultatus, nes nuo to
priklauso imties tūris, atrankos būdai, bei materialinės sąlygos.
5. Tyrimo rezultatus galinčių iškreipti veiksnių analizė ir galimas jų pašalinimas.
6. Prieš pradedant tikruosius tyrimus, siekiant išvengti galimos pašalinės įtakos, svarbu
atlikti keletą preliminarių tyrimų ir gerai išanalizuoti jų rezultatus bei patikrinti eksperimento
metodiką.
7. Eksperimentą atliekant, būtina laikytis griežtai numatytų eksperimento procedūrų.
Instrukcijų standartizavimas, tikslus eksperimento laiko fiksavimas, skrupulingas stebimų duomenų
registravimas ir jų kontroliavimas – kompetentingo tyrėjo skiriamasis bruožas. Tačiau svarbiausiai

6. yra tinkamai išanalizuoti, įvertinti ir apibendrinti eksperimento duomenys, todėl tam turi būti skirta
ne maža laiko dalis.
Jeigu eksperimente dalyvauja tik viena eksperimentinė tiriamųjų grupė arba kelios, tačiau
eksperimentinio poveikio veiksnio požiūriu tapačios grupės, tada toks eksperimentas vadinamas
linijiniu eksperimentu, o jei eksperimentinio poveikio veiksnio požiūriu tyrime dalyvauja skirtingos
grupės, tada bus lygiagretus eksperimentas. Čia nesunku atpažinti, kad linijinis eksperimentas bus
ne kas kita, kaip jau aprašytas preliminarinis eksperimentas, o lygiagretus atitinka tikrojo sąvokas.
Laboratorinis eksperimentas
Tai toks eksperimentas, kuriame sąlyginai nėra išorinio poveikio. Todėl čia eksperimentinė
situacija nėra adekvati realioms gyvenimo sąlygoms. Laboratoriniai eksperimentai atliekami
ypatingomis, specialiai paruoštomis sąlygomis, naudojant specialius registravimo ir matavimo
prietaisus, dažniausiai atliekami uždarose patalpose, tiriamųjų nedaug. Jų privalumas yra tas, kad:
• Padeda išvengti atsitiktinių veiksnių įtakos, todėl eksperimentinė situacija yra labiau
valdoma;
• Galima izoliuoti eksperimentinį veiksnį, juo manipuliuoti;
• Galima geriau kontroliuoti tariamuosius individus, lengviau fiksuoti tiriamųjų
charakteristikų požymius; tiksliau parinkti eksperimentines ir kontrolines grupes.
Tačiau jie turi ir trūkumų:
• Atliekami nenatūraliomis sąlygomis, todėl neaišku, kaip tiriamasis elgtųsi realioje
situacijoje;
• Eksperimentinis veiksnys gali veikti kitaip negu natūraliomis sąlygomis, didelę įtaką
daro pats eksperimentatorius.
Natūralus eksperimentas
Šio eksperimento metu tyrimo objektas neišskiriamas iš natūralios aplinkos, o
eksperimentinė situacija iš esmės nesiskiria nuo realių sąlygų, todėl galima pašalinti trūkumus,
būdingus laboratoriniam eksperimentui. Tačiau, kitą vertus, laboratorinio eksperimento privalumai
natūraliame eksperimente traktuojami kaip trūkumai. Pavyzdžiui:
• Atsitiktiniai veiksniai, turintys arba galintys turėti įtakos, ne visai pilnai pašalinami, o
dėl to nepakankamai kontroliuojama eksperimentinė situacija, ypač jei eksperimentas vyksta ilgesnį
laiką;
• Sunku izoliuoti eksperimentinį veiksnį, todėl galimas įvairių šalutinių veiksnių
poveikis.
Klausimynas

7. Klausimynas yra surašytų klausimų sąrašas, kuriame užfiksuojami respondentų atsakymai.
Klausimyne respondentas perskaito klausimą, interpretuoja ko tikimasi ir tada užrašo atsakymą.
Klausimynų atveju niekas negali paaiškinti klausimų esmės respondentui, todėl labai svarbu, kad
klausimai būtų aiškūs ir lengvai suprantami.
Kadangi mokslinių apklausų uždavinys - gauti kuo objektyvesnę informaciją, klausimyno
gavėjui keliami tam tikri reikalavimai bei elgesio taisyklės:
1) apklausos gavėjas visada turi prisistatyti, iš kur yra ir kieno interesams atstovauja;
2) įžangoje trumpai apibūdina problemą ir apklausos tikslą;
3) jis negali reikšti savo nuomonės apie duodamus klausimus nei prieš apklausą, nei jos metu;
4) negalima vertinti atsakymų arba kaip nors rodyti savo pritarimą arba nepritarimą;
5) negalima mokyti, vertinti.
Klausimų tikslas - nuodugniau pažinti tiriamąjį reiškinį, gauti išsamesnės informacijos apie
elgesio pobūdį. Tai savotiški indikatoriai. Indikatoriai (klausimai) gali nustatyti požymį ar reiškinį
tiesiogiai (pavyzdžiui, norint sužinoti tiriamojo nuomonę) ir netiesiogiai (kai tiriamas elgesys).
Duomenis renkant šiuo būdu labai svarbu yra gerai suformuluoti klausimus. Būtina vartoti aiškias,
lengvai suprantamas ir nedviprasmiškas sąvokas. Negalima pateikti "dvigubų klausimų".
Pavyzdžiui: "Ar mėgstate kavą, ar saldainius?" Iš tiesų tai du atskiri klausimai, sujungti į vieną.
Klausimas neturi būti tendencingas, t.y. sąmoningai stimuliuojantis atitinkamą atsakymą.
Pavyzdžiui: "Jūs nemėgstate alkoholio, ar ne?" arba "Juk jūs nerūkote, tiesa?" Čia tinkamiau būtų
paklausti: "Ar jūs rūkote?" Labai naudinga naudoti tikrinamuosius (kontrolinius) klausimus, t.y. tą
patį klausimą pateikti du kartus, tik kitaip jį suformuluoti ir įterpti kitoje anketos vietoje. Tai gali
padėti išaiškinti nesąžiningus respondentus.
Respondentui turi būti sudaryta galimybė išvengti atsakymo. Todėl tyrėjas privalo numatyti
tokius atsakymų variantus, kaip pavyzdžiui „Sunku atsakyti“, „Nežinau“, „Neturiu nuomonės“ ir
pan. Tačiau kai tokių atsakymų daug, tai gali rodyti arba tvirtos nuomonės stygių, arba klausimo
neadekvatiškumą norimai gauti informaciją.
Klausimo struktūra turi būti paprasta ir aiški. Siūloma kuo labiau palengvinti respondento
darbą. Pavyzdžiui, vietoj klausimo "Kiek procentų atlyginimo skiriate buto mokesčiams sumokėti?"
reikėtų dviejų klausimų: 1) „Koks jūsų atlyginimas?“ ir 2) „Kiek pinigų išleidžiate buto
mokesčiams?“ Procentus turi skaičiuoti pats tyrėjas. Tačiau, kita vertus, toks tiesus klausimas apie
pajamas ne visada korektiškas tiriamojo asmens atžvilgiu.
Pagal klausimų pateikimo formą galimi keturi tipai: atviri ir uždari, tiesioginiai ir
netiesioginiai klausimai. Atviri klausimai neturi galimų atsakymų variantų. Pavyzdžiui, klausimai:
„Kokia Jūsų nuomonė apie atliekų tvarkymą?“ apklausiamajam teikia visišką laisvę. Tačiau jie

8. dažniausiai tinka tada, kai norima išnagrinėti problemą arba kai toks klausimas duodamas pirmą
kartą ir nėra aiškūs galimi jo atsakymo variantai (Kardelis, 1997). Jie kartais tinka interviu
pradžioje, norint suaktyvinti respondentus.
Atviri klausimai skiriasi ir psichologiniu požiūriu. Čia svarbi aktyvi atmintis, todėl
atsakymai vertinami kaip individualesni, visapusiškesnį, labiau apgalvoti. Tačiau pagrindinis jų
trūkumas tas, kad juos sunku suklasifikuoti, kiekybiškai įvertinti.
Uždari klausimai susideda iš dviejų skirtingų komponentų: a) paskatinančios dalies
(sudominantys klausimai) ir b) atsakymų dalies (galimi atsakymų variantai). Kai klausimai uždari,
respondentas turi pasirinkti viena galimų atsakymų variantų. Pavyzdžiui, klausimo "Kaip esate
informuoti statomo prekybos centro poveikio aplinkai klausimais?", gali būti tokie atsakymu
variantai: "1. Labai gerai informuotas. 2. Gerai informuotas. 3. Nepakankamai informuotas. 4.
Visiškai neinformuotas. 5. Neturiu nuomonės. Tiriamajam pateikus atsakymą, lengviau padaryti
sprendimą, nes nereikia pačiam formuluoti atsakymo. Tačiau keblumai galimi dėl to, kad tiriamasis
gali pasirinkti ne visai jam tinkamą atsakymą (pavyzdžiui, į klausimą „Ar sutiktumėte būti
aplinkosaugininku?“, kur tėra tik kelios alternatyvos: „Taip. Ne. Nežinau“), arba iš daugelio
alternatyvų sunku išsirinkti (pavyzdžiui, iš 10-15 indikatorių apie prioritetines veiklos sritis sunku
išsirinkti tris svarbiausius). Dėl to gali pasitaikyti paviršutiniškų atsakymų.
Uždarų klausimų pranašumas tas, kad kai yra alternatyvų, lengviau pasirinkt; lengviau
kiekybiškai apdoroti duomenis; lengviau duomenis lyginti. Dėl šių pranašumų per apklausas
dažniau pasitelkiami uždari klausimai. Tačiau juos parengti (ypač atsakymų alternatyvas), jeigu
nėra žinomas klausimas arba jeigu jis keliamas pirmą kartą, gana sunku (pavyzdžiui, atsakant į
klausimą „Kokia, jūsų manymu, didžiausia aplinkos problema?“).
Neretai per apklausas duodami kombinuoti klausimai, t.y. ir uždaros, ir atviros formos
klausimai. Pavyzdžiui, baigus uždaros formos klausimą, paliekama vietos tiriamajam išsakyti savą
nuomonę. Tai leidžia respondentui pasakyti tai, ko dėl uždaro klausimo ribotumo jis negalėjo
padaryti.
Tiesioginis klausimas yra konkretus (pavyzdžiui: „Kokia programa labiausiai tinka teksto
redagavimui?“). Netiesioginiai klausimai tinka tada, kai norima sužinoti asmens požiūrį į
asmeninius dalykus. Šiuo atveju klausimas pateikiamas ne tiesiogiai, o taip, lyg būtų kalbama apie
kitus žmones. Tada tiriamasis dažnai atsako iš savo pozicijų, savo patirties. Pavyzdžiui, „Kaip šiuo
atveju pasielgtų daugelis jūsų kolegų?“ Tačiau praktiškai tokie netiesioginiai klausimai pasitaiko
rečiau, nes ne visada kitų vertinimas gali sutapti su tiriamojo požiūriu.
Išskiriamos šios klausimyno rūšys: anketinė apklausa, apklausiant respondentą, ir anketinė
apklausa paštu.

9. Suformulavus mokslinio darbo temą ir žinant, kokios reikės informacijos, pradedama galvoti
apie klausimyno struktūrą. Preliminariniame etape rekomenduojama susidaryti klausimų sekos
planą grafiką, kuriame numatomi atsakymų variantai. Anketai sudaryti, keliama daug įvairių
reikalavimų bei rekomendacijų, į kurias tyrėjas turėtų atsižvelgti. Pirmiausia turi būti motyvuotai,
logiškai paaiškinta, dėl ko atliekamas tyrimas, po to pateikiama trumpa anketos užpildymo
instrukcija. Apklausiamojo pastangos atsakyti turi būti minimalios, todėl klausimai turi būti
konkretūs, o atsakymų variantai suprantami. Manoma, kad kuo mažiau respondentui tenka rašyti,
tuo daugiau jis tiki, kad bus išlaikytas anonimiškumas (Kardelis, 1997). Labai svarbi ir anketos
apimtis: ilga anketa respondentą atbaido, nėra noro atidžiai ją skaityti, todėl galimi paviršutiniški
atsakymai. Tyrėjui reikėtų vengti klausimų, kurie stumia respondentą į vieną atsakymą arba
sudėtingų, erzinančių klausimų.
Svarbu išsiaiškinti, ar tikrai reikalingas ir naudingas tam tikras klausimas; ar klausimas
konkretus, susijęs su respondento patirtimi; ar respondentas turi reikiamą informaciją, kad galėtų
atsakyti į klausimą; ar klausimas pataiko į tikslą, ar nereikės papildomų klausimų; ar gausime tą
informaciją, kurios klausiame.
Labai svarbu ir tinkama klausimo formuluotė - ar klausimas bus teisingai suprastas, ar dėl
netinkamo formulavimo arba emocinės klausimo manieros atsakymas nebus primetamas.
Apklausos lapas turi atitikti šiuos reikalavimus: būti anketinės išvaizdos; klausimų ir
atsakymų variantai turi būti skirtingu šriftų; atsakymų variantai turi būti viename puslapyje; turi
tikti statistiniam apdorojimui.
Tyrėjui rekomenduojama parengus anketą, atlikti žvalgomąjį tyrimą (iki 50 atvejų, esant
reprezentatyviai imčiai), nes tai leidžia patikrinti anketos klausimų kokybę. Be to, tokie tyrimai
padeda nustatyti imties tūrį, jeigu iki tol jis dar nebuvo žinomas. Tačiau žvalgomieji tyrimai tiks tik
su tokia tiriamųjų grupe, kuri visais atžvilgiais bus adekvati pagrindinei tiriamųjų grupei, t.y. bus to
paties amžiaus, lyčių santykio bei kitų rodiklių.
Be anketinės apklausos ir interviu, dažnai taikoma kita apklausos metodo rūšis –
klausimynas-apklausa paštu. Kituose darbuose nurodoma, kad į tokias anketas mažai kas atsako,
nors ši nuomonė neretai paneigiama. Ši apklausos forma yra gana informatyvi. Jos pagrindinis
trūkumas susijęs su mažu anketų grįžtamumu. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių ir anketų
grįžtamumo procentas labai svyruoja. Įtakos čia turi ir socialinės aplinkos sąlygos, žmonių
nuostatos į tokio pobūdžio priemones.
Tačiau laikantis tam tikrų reikalavimų galima tikėtis pakankamo atsakytų anketų skaičiaus
(Kardelis, 1997). Ypač svarbi anketos išvaizda. Ji turi būti patraukli, patogi. Didelės apimties
anketa, kur daug vietos atsakymams, respondentą veikia padrąsinančiai, nors kartais nurodoma, jog

10. pastebėtas ir neigiamas anketos dydžio ir grįžtamų atsakymų skaičiaus ryšys. Anketos struktūra
turėtų būti paprasta, o klausimai formuluojami aiškiai. Klausimai turi būti formuluoti taip, kad
respondentui susidarytų įspūdis, jog norima bendromis pastangomis gauti atsakymą. Anketos turi
turėti aiškias instrukcijas, kad respondentas suprastų, ko iš jo norima. Pirmieji klausimai neturėtų
būti sunkūs. Jie turi palaipsniui įtraukti respondentą į pokalbį, padrąsinti. Sunkiausi klausimai turėtų
būti anketos viduryje. Keli paskutiniai - įdomiausi. Anketoje turėtų būti priminimų, pavyzdžiui,
pasiūlyti respondentui įsitikinti, ar atsakyta į visus klausimus, padėkota jam už bendradarbiavimą.
Norintiems galima atsiųsti pagrindinių duomenų ištrauką apie baigtą tyrimą.
Yra ir specifinio pobūdžio rekomendacijų, galinčių padidint anketų grįžtamumą, apklausą
atliekant paštu. Pavyzdžiui, vokus naudoti gero popieriaus; respondento adresą ir pavardę
atspausdinti; užklijuoti įdomius pašto ženklus; įdėti voką su ženklu užpildytai anketai atsiųsti.
Rekomendacinio pobūdžio reikalavimai yra skirti lydraštiniam laiškui (Kumar, 2005), kuris
turi būti labai trumpas:
• antraštinėje laiško dalyje turėtų būti tyrimus atliekančios organizacijos pavadinimas,
adresas;
• dviem trim sakiniais aprašomas tyrimo tikslas;
• paaiškinama tyrimų svarba;
• pateikiama pagrindinė anketos pildymo instrukcija;
• nurodyti, kad dalyvavimas tyrime yra savanoriškas – jei respondentas nenori atsakinėti į
klausimus, jis turi tam teisę;
• užtikrinamas pateiktos informacijos anonimiškumas;
• pateikiamas kontaktinis numeris, reikalingas tuo atveju, jei respondentas nesuprato
klausimo;
• nurodyti atgalinį adresą ir terminą, iki kada ji turėtų būti grąžinta;
• padėkoti repondentui už dalyvavimą tyrime.
Gautas užpildytas anketas reikia kruopščiai patikrinti, t.y. įsitikinti, ar atsakyta į visus
klausimus taip, kaip to buvo reikalaujama, ir ar suprato respondentai, ko jų klausiama.
Anketos klausimų skalės
Visus per anketine apklausą gautus duomenis reikia kokiu nors būdu sugrupuoti. Tuo tikslu
naudojamos įvairios skalės. Dažniausios jų yra šios:
1. Nominalinė skalė. Tai objektyvių duomenų apie respondentą nustatymas. Pavyzdžiui,
įvertinamas amžius, lytis, šeimyninė padėtis, darbinės ar kitokios veiklos pobūdis, išsilavinimas ir
kiti kokybiniai rodikliai. Visa tai sudaro demografinę anketos dalį;

11. 2. Ranginė skalė. Tai bene dažniausias duomenų grupavimo būdas. Jo esmė ta, kad visi
atsakymai griežtai eina didėjančia ar mažėjančia tvarka. Pavyzdžiui, klausime: „Kaip jūs vertinate
savo sveikatą?“ atsakymai išdėstomi laikantis minėtosios tvarkos: „Visiškai sveikas. Sveikas. Ne
visiškai sveikas. Sergu“. Gali būti ir kitokio pobūdžio atsakymų, pavyzdžiui, „1. Visiškai pritariu. 2.
Pritariu. 3. Nežinau, negaliu apsispręsti, 4. Nepritariu. 5. Visiškai nepritariu“. Arba ties kiekvienu
teiginio įvertinimo variantu įkomponuojami ženklai ( ++,+,0,-,--) ir paprašoma pažymėti atitinkamą
įvertinimą.
3. Intervalinė skalė. Ji padeda išmatuoti bei palyginti kai kuriuos požymius, turinčius
skaitmeninę išraišką, pavyzdžiui, amžių, išsilavinimą ir pan. Skalės gali būti su lyginiais ir
nelyginiais intervalais. Pavyzdžiui, darbo stažas nuo l iki 3 metų, nuo 3 iki 5 metų, nuo 5 iki 10
metų, didesnis kaip 10 metų (nelyginiai intervalai) arba darbo stažas nuo 1 iki 3 metų, nuo 3 iki 6
metų, nuo 6 iki 9 metų, nuo 9 iki 12 metų ir t.t. (lyginiai intervalai).
Tam tikro metodo pasirinkimas priklauso nuo tyrimų tikslo, sąveikos kompleksiškumo ir
tiriamos populiacijos tipo. Svarbu įvertinti šiuos veiksnius, prieš pasirenkant tyrimo duomenų
rinkimo metodą.
Interviu
Tai viena iš apklausos rūšių. Interviu tikslai gali būti labai įvairūs, pavyzdžiui, įvertinti
asmens požiūrį, iškelti bei plėtoti hipotezes, rinkti informaciją eksperimentiniams tyrimams ir t.t.
Nors konkretaus interviu stilius, jo strategija gali būti įvairi, tačiau bendra yra tai, kad interviu - tai
abipusis sandėris tarp klausiančiojo ir atsakančiojo.
Interviu kaip atskiras tyrimo metodas gali būti skirstomas daugelį įvairių variantų, pradedant
nuo standartizuotų interviu, kur klausimai yra iš anksto numatyti, iki neformalių interviu, kur
klausimų seka bei jų formalizavimas yra visiškai laisvi.
Interviu apibrėžiamas kaip tyrėjo inicijuotas dviejų asmenų pokalbis, kurio tikslas - gauti
būtiną tyrimo uždaviniams informaciją. Būdingas jo bruožas tas, kad visa informacija gaunama
žodžiu. Tuo jis iš esmės skiriasi nuo anketinės apklausos. Yra ir daugiau skirtumų. Pavyzdžiui,
interviu platesnės galimybes nuodugniau išsiaiškinti tiriamojo asmens nuomonę ir niuansus, tuo
tarpu anketinėje apklausoje tokios galimybės labai ribotos. Kita vertus, interviu yra mažesnės
galimybės nei anketinėje apklausoje apklausti daugiau tiriamųjų.
Tiriamojo interviu metodo paskirtis gali būti trejopa (Kardelis, 1997):
1. tai yra tiesioginė ir pagrindinė priemonė reikiamai informacijai gauti. Pavyzdžiui, sužinoti,
ką mano respondentas, išsiaiškinti, ką asmuo žino (žinių informacija), ką jis mėgsta ir ko nemėgsta
(vertybės), ką galvoja (požiūriai).

12. 2. Priemonė iškeltai hipotezei patikrinti. Pavyzdžiui, nustatyti arba patikslinti kintamųjų ir
tiriamojo įvykio ryšius.
3. Gali būti panaudotas kartu su kitais tyrimo metodais ir renkant informaciją, ir įvertinant
kitus metodus, pavyzdžiui, anketinę apklausą.
Tyrimo praktikoje galimi dviejų tipų interviu:
1) struktūrizuotas (klausimai ir visa procedūra numatomi iš anksto, ir interviu eigoje mažai
kas keičiama; šiuo atveju situacija esti apibrėžta);
2) nestruktūrizuotas (be detalaus plano, klausinėjama laisva forma; situacija atvira, galinti
keistis).
Galima teigti, kad vienas iš pagrindinių interviu trūkumų būtų tas, kad ir kaip kruopščiai ir
sąžiningai elgtųsi klausinėtojas, sunku visiškai išvengti asmeninių santykių, galinčių veikti
atsakymus. Taigi interviu procesas - gana sudėtingas reiškinys ir tyrėjas į tai turėtų atsižvelgti.
Siekiant didesnio apklausos patikimumo, reikia stengtis sumažinti visas galimas paklaidas,
kurios gali atsirasti ir dėl respondento, ir dėl interviu gavėjo kaltės. Pavyzdžiui, interviu gavėjo
nuomonė ar požiūris į tiriamus reiškinius, noras gauti pageidaujamus (atitinkančius hipotezę)
atsakymus. Įtakos gali turėti religiniai įsitikinimai, etniniai skirtumai ir kt. Paklaidą galima
sumažinti aiškiai formuluojant klausimus, laikantis apklausos procedūros, kad respondentas turėti
supratimą, apie ką kalbama.
Patikimesni tie interviu, kurių metu respondentai pildo anketas, nes, anketos dažniausiai yra
anoniminės, ekonomiškesnės. Be to, jos gali būti, siunčiamos paštu, nors neretai mažesnė jų dalis
sugrįžta. Kita vertus, taikantį žodinį interviu, nesunku paaiškinti tyrimo tikslą. Tuo tarpu
anketuojant paštu reikia paaiškinamojo laiško. Be to, anketuojant paštu, skirtingi žmonės tą pačią
mintį gali suprasti nevienodai. Sunkumų anketos gali sudaryti ir mažiau raštingiems asmenims.
Laisva interviu atsakymų forma, apsunkina duomenų apdorojimą, be to, sunkiau nuspręsti, kaip
toliau tęsti interviu, nes po atsakymo reikia priimti sprendimą. Visa tai rodo, kad interviu kaip
apklausos metodas yra gana sudėtingas, reikalaujant tam tikro pasirengimo.
Interviu, kaip ir kitiems tyrimo metodams, būdingi panašūs procedūriniai klausimai. Visų
pirma apgalvojamas tyrimo tikslas, iš kurio aiškėja, kokios informacijos reikės. Kadangi klausimai
yra pagrindinis informacijos šaltinis, todėl formuluojant klausimus, pirmiausia reikia įvardyti
kintamuosius, t.y. tai, ką ketiname išmatuoti, nustatyti. Paruošus klausimą, apgalvojama ir jo
atsakymų forma. Klausimo formos pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių: tyrimo tikslo,
tiriamojo dalyko pobūdžio, (t.y. ar turime reikalą su faktais, ar nuomonėmis), nuo respondento
išsilavinimo, nuo to, kokia informaciją norime gauti, ir pan.

13. Taip pat numatomi tiriamieji, apklausos duomenų kodavimas ir apdorojimo būdai. Šiuo
atveju daugiau rūpesčių būna, kai atsakymai yra laisvi.
5.2 Duomenų rinkimas, naudojant antrinius šaltinius
Dauguma duomenų yra užfiksuoti įvairiuose dokumentuose. Dokumentai gali būti skirstomi
pagal tokius kriterijus (Kardelis, 1997):
1) pagal dėstymo formą – statistiniai ir verbaliniai;
2) pagal bendrą reikšmę - oficialūs ir neoficialūs.
Antriniai duomenų šaltiniais gali būti (Kumar, 2005):
• oficialūs leidiniai – tai tarnybinio pobūdžio dokumentai, t.y. tie, kurie buvo surinkti,
parengti ir patvirtinti valstybinių ar visuomeninių organizacijų. Tai gali būti gyventojų surašymo
duomenys, sveikatos pranešimai, ekonominės prognozės ar demografiniai duomenys;
• ankstesni tyrimai – daugybė ankstesnių tyrimų, atliktų kitų mokslininkų, gali suteikti
reikalingą informaciją.
• asmeniniai užrašai – kai kurie žmonės renka istorinius ar asmeninius įrašus, kurie gali
suteikti reikalingą informaciją;
• žiniasklaidos priemonės – tai įvairūs pranešimai laikraščiuose, ataskaitos, aprašymai,
straipsniai periodiniuose leidiniuose, žurnaluose, kurie gali būti tinkami duomenų šaltiniai.
Naudojant duomenis iš antrinių šaltinių, tyrėjas turi būti atsargus dėl galimų problemų su
duomenų prieinamu, forma ir kokybe. Gali kilti tam tikrų ginčijamų klausimų:
• pagrįstumas ir patikimumas – informacijos pagrįstumas gali labai skirtis tarp įvairių
šaltinių. Pavyzdžiui, informacija gauta iš surašymo duomenų yra daug patikimesnė ir pagrįstesnė
nei gauta iš asmeninių užrašų.
• asmeninis tendencingumas – naudojamos informacijos iš asmeninių užrašų, leidinių ir
žurnalų gali sukelti asmens šališkumą vienu ar kitu klausimu. Informacija gali būti nevisai tiksli ir
objektyvi.
• duomenų prieinamumas - svarbu žinoti, kad reikalingi duomenys bus prieinami.
• forma – prieš nusprendžiant naudoti duomenis iš antrinių šaltinių taip pat svarbu įvertinti,
kad reikalingi duomenys yra tinkamame formate. Pavyzdžiui, kad atitiktų tiriamos populiacijos
amžiaus kategorijos ir pan.