1. Atsidūsėjimai
tėvas Stanislovas

2. Mes ieškome laimės.
Visą gyvenimą. O nučiumpame
ją „už skverno" tada, kai širdį užlieja
džiaugsmas. Mes einame, ieškome
džiaugsmo... Bet tą tikrą džiaugsmą
patiriame tik tada, kai sieloje gimsta
harmonija.

3. Mes einame į Tave klaidžiodami, griūdami. Mūsų širdy tiek daug skausmo...
Mes blaškomės, tačiau visi, nors ir klystame, klystame į tave...
Lašėk į mūsų širdžių vienumos ir skausmo taurę.

4. Ramybė... Taip, kai
paskleidžiu ramybę
aplink save, atlieku
nepaprastai didelį ir
naudingą darbą. Ir šis
darbas palieka
amžiną žymę, aš pats
pamažu imu pildytis
ramybe... Tik ramybės
dvasia sukuria iš
chaoso harmoniją, iš
ašarų – džiaugsmą.

5. Gal tam ir esi leistas į šį
pasaulį, kad kaskart
storesnis ir storesnis
sluoksnis ašarų ir dulkių
dengtų akis, kol pagaliau
žemė galutinai paslėptų
nuo jų dienos šviesą?
Kadangi laukia requiem,
turiu neštis ne nuobodulį,
bet nuovargį.
Kadangi laukia lux, turiu
nuolat laikyti akis
pakeltas į šviesą.

6. Žmogus romia, ramia širdimi! Koks tai didis ir laimingas žmogus.
Aš irgi stengsiuosi toks būti.
Ir tik vienas dalykas gali suardyti mano širdies ramybę. Tai – nuodėmė.

7. Yra vienas dalykas, išimtas iš užmaršties stichijos. Tai – mūsų ašaros.
Ašaros netgi į knygas rašomos. Jos tokios svarbios, kad netgi slepiamos
Dievo širdies gelmėse.

8. Dažnai pajuntu kankinantį nuovargį. Bet kiekvieną kartą, kai
pažvelgiu Tau į akis, man rodos, kad mano užspausta siela
atsitiesia, o nuvargusios kojos pailsi... Žinau, Viešpatie, kad
Tavo takai tiesūs! Ir uolius Tavo kelių keleivius vadiname
„rectus ac simplex" – „tiesūs ir paprasti".

9. Vos vos pajutęs vienatvę, Viešpatie,
šauksiu: „Skubėk manęs gelbėti!"
Ir kaipgi be tavęs? Be Tavęs – kapai.
Su Tavimi gyvenimas...

10. Esame tarytum knygos, išstatytos visų žmonių skaitymui.
Ach, Dieve, aš noriu Tave visą surašyti į savo puslapius.
Kad jie imtų citatas iš manęs. O iš tikrųjų visa būtų iš Tavęs.

11. Mūsų būties pagrindinis jausmas – troškimas pabėgti nuo nebūties.
Tai yra bėgimas ir į tave.

12. Mus slegia Tavo visatos paslaptingumas. Tiesa, galėtume eiti akis užmerkę, bet net
tada, kai taip elgiamės, iš skausmo jūros neišsigelbstime. Juk tuomet mes įkrintame į
savo pačių gelmes ir ten atrandame vien tik paslaptingumą. Ir dar didesnę kančią.
Kodėl? Todėl, kad mūsų gelmės kupinos neišaiškinamo, nesuprantamo ilgesio.

13. Kaip Tave pavadinti, Tave, kuris esi toks paslaptingas ir toks neapsakomai
didis? Sunku mums pakelti tą Tavo neaprėpiamumą. Mums, norintiems
viskam duoti vardus, viską pasiimti, į ką nors atsiremti. Sunku...

14. Įsakyk, įsakyk nurimti jūrai ir vėjui, ir vėl bus ramu!..
Aš nudžiugsiu pamatęs, jog Tu esi tas, kurio ir vėjai, ir
jūra klauso.

15. Mes tik žmonės.
Nuodėmingi, pasipūtę.
Žmonės... Todėl ir vėl
smerksime nusidėjėlį.
Išdidžiai galvą
pakelsime, užmerksime
akis, kad nematytume
„purvino vaizdo". O kad
nesuteptume savo baltos
jupos, mes net vengsime
nusidėjėlio namų. Bėgsime
nuo dvasios ar kūno ligonių.
Mes tik žmonės...

16. O tie žodžiai...
Retai, retai kuris nors iš
mūsų yra verkęs ar
aimanavęs nuo smūgių, o
kiek sykių kentėta dantis
sukandus nuo žodžių...
Atsiųsk, Dieve, savo
angelą su anglimis, su
žarijomis.
Tenuvalo jis mūsų
nešvarias lūpas.

17. Tik kad aš niekada nebūčiau šalta, aukšta siena, kad būčiau durys.
Tegul aš niekad niekad neužsidarysiu prieš ateinantį sūnų palaidūną...

18. Praėjo gyvenimas, nuvargo mūsų kojos, o
nueita taip mažai, taip mažai.
Ėjome ne tiesiu Viešpaties keliu, bet
vingiuotu it Čiurlionio „Žalčio" sonatos taku.

19. Ir aš ieškosiu užuovėjos, eisiu ten, kur nėra tų nuolatinių skersvėjų.
O kadangi visą amžinybę turėsiu degti tavimi, jau dabar pradėsiu...
O kai jau būsiu Tavimi įsidegęs, įleisiu į širdį tik tai, kas galėtų tą meilę padidinti.
Iš knygos:
Tėvas Stanislovas „Atsidūsėjimai“, 2003 m.
Nuotraukose – Paberžė (asmeninis archyvas) rudeninė, www.tonas.ltt