3.
Dabar mokslas gali paaiškinti tokiomis
akimirkomis veikiančią neuronų
mechaniką.
4.
Be to, būdai, kuriais viso pasaulio ţmonės
palaiko ryšius – ir taip pat juos nutraukia –
turi neţinomųjų, nes technologijos leidţia
turėti daugiau tariamojo bendravimo, nors iš
tikrųjų ţmonės atsiriboja. Visos šios
tendencijos rodo, kad po truputį nyksta
ţmonių bendravimo galimybės. Šis
nenumaldomas technikos šliauţimas yra toks
klastingas, kad niekas dar nėra apskaičiavęs
jo visuomenės ir emocinės kainos.
6.
Naujai atrasta neuronų klasė, verpstinės
ląstelės, skubiausiai reaguoja, priimdamos
bet kokius orientacinius ţaibiškus
visuomeninius sprendimus, taip pat
nustatyta, kad jo ţmogaus smegenyse
gausiausios.
7.
Kai patrauklios moters akys ţvelgia tiesiai
į vyrą, jo smegenys išskiria malonumą
sukeliančią cheminę medţiagą dopaminą
– tačiau taip nebūna, kai moteris ţiūri
kitur.
8.
Pavyzdţiui, kai kurie pradiniai Cacioppo
tyrimai atskleidė ryšius tarp slegiančių
tarpasmeninių santykių ir tokio streso
hormonų lygio pakilimo, kuris jau kenkia
tam tikriems genams, kontroliuojantiems su
virusais kovojančias ląsteles. Trūkstama šios
schemos dalis buvo neuronų
takai, galintys, esant kebliems
santykiams, turėti biologines pasekmes – o
tai vienas visuomeninio neuromokslo
objektų.
9.
Visuomeninės smegenys mūsų kūne
atstovauja vienintelei biologinei
sistemai, nuolat priderinančiai mus prie
aplinkinių ţmonių vidinės būsenos.
10.
Svarbiausi mūsų santykiai gali pamaţu
sudaryti tam tikrą neuronų schemą. Todėl
jei esame nuolat skaudinami ir pykdomi
arba būname emociškai palaikomi tų, su
kuriais kasdien bendraujame, ilgainiui tai
gali keisti mūsų smegenis
14.
Kaip parodė vienas tyrimas, kad kai
vadovai nepalankiai atsiliepė apie
pavaldinius, tačiau balsu ir veido išraiška
rodė šiltus jausmus, sulaukusieji kritikos
visgi dėl viso to jautėsi gerai.
15.
Kai vienas draugas šneka, antrojo
kvėpavimas nepastebimai pereina į tokį
patį ritmą
16.
Kiekvienas pokalbis vyksta dviem
lygmenimis - aukštesniuoju ir
ţemesniuoju smegenų keliu. Aukštesnysis
kelias veda į racionalumą, ţodţius ir
prasmę. Tačiau ţemesnysis - išreiškia
laisvę ir gyvybingumą, besiskverbiantį pro
ţodţius, palaikydamas sąveiką tuoj
pajuntamu ryšiu. Šis jausmas priklauso ne
tiek nuo to, kas sakoma kiek nuo tiesesnio
ir intymesnio nebylaus emocinio ryšio.
19.
Psichologai mano, kad išgirdus istoriją
apie tokį gerą poelgį – kai ji pasakojama
gyvai – emocinis poveikis būna toks
pats, kaip ir pamačius patį veiksmą.
Tai, kad pakilumas gali būti
uţkrečiamas, leidţia manyti, kad jis plinta
ţemesniuoju keliu.
20.
Trumpai tariant, buvimas bet kokia forma
paskendus savyje uţmuša empatiją, jau
nekalbant apie uţuojautą. Kai susitelkiame į
save, mūsų pasaulį suspaudţia stūksodami
virš jo milţiniškais pavidalais mūsų
sunkumai ir rūpesčiai. Tačiau kai
susitelkiame į kitus, pasaulis išsiplečia. Mūsų
pačių sunkumai nuslenka į proto
pakraščius, todėl atrodo maţesni, pagerėja
gebėjimas uţmegzti ryšį arba atlikti
uţuojautos paskatintą veiksmą.
21.
Empatija palengvina tokią visuomeninę
savybę kaip draugiškumas. Naujasis
mąstymas teigia, kad mūsų gebėjimas būti
draugiškiems buvo primatų rūšių, įskaitant
mūsiškę, pagrindinė išlikimo strategija.
22. Šiandienos psichologijoje ţodis „empatija“
vartojamas trimis skirtingomis prasmėmis:
kito ţmogaus jausmų žinojimas;
jautimas to, ką jaučia kitas;
užuojauta kito skausmui.
Atrodo, kad šios trys empatijos rūšys
apibūdina trinarę seką: pastebiu
tave, įsijaučiu į tave, taigi darau ką
nors, kad tau padėčiau.
23.
Šis pasakojimas rodo, kad palengvinti kitų
kančią mus verčia ir šioks toks
savanaudiškumas. Viena šiuolaikinės
ekonomikos mokykla, sekdama
Hobbesu, teigia, kad ţmonės aukoja
labdarai iš dalies dėl malonumo, kurį
patiria įsivaizduodami, kaip palengvina
dalią tų, kuriems padeda, arba
palengvindami savo pačių uţuojautos
naštą.
24. - Nors ţmonės paveldi biologinį
polinkį, leidţiantį jausti
pyktį, pavydą, būti savanaudiškiems ir
godiems, taip pat grubiems, agresyviems
ir smurtingiems, - pastebi Kaganas, - jie
paveldi dar stipresnį biologinį polinkį
gerumui, uţuojautai, bendradarbiavimui,
meilei ir globai – ypač vargstančiųjų
atţvilgiu. Toks vidinės etikos jausmas, priduria jis, - yra mūsų rūšies biologinis
bruoţas.
26.
Tada, rodydamas į priešininką, sako:
„Tačiau tu – tu puikiai ţaidi
futbolą, tiesiog nuostabiai! Norėčiau kada
nors ir aš taip mokėti, bet man tiesiog
neišeina. Gal seksis kiek geriau, jei vis
bandysiu?“
27.
Edwardas Thorndikeas, Kolumbijos
universiteto psichologas, pirmą kartą
pasiūlęs šią sąvoką 1920 metais
Harper‘sMonthly Magazine. Thorndikeas
atkreipė dėmesį į tai, kad toks tarpasmeninis
poveikis buvo gyvybiškai svarbus daugelio
sričių sėkmei, ypač dirbant vadovaujamą
darbą. „Geriausias gamyklos mechanikas“, rašė jis, - gali būti blogas viršininkas, jei
stokos visuomeninio intelekto.
28.
Visuomeninio intelekto sudedamąsias
dalis galima suskirstyti į dvi plačias
kategorijas: visuomeninį suvokimą – tai ką
apie kitus jaučiame ir visuomeninį
laisvumą – ką tai suvokę darome.
29.
Visuomenės suvokimas apima dalykus nuo
ţaibiško kito ţmogaus vidinės būsenos pajutimo ir
jo jausmų bei minčių supratimo iki sudėtingų
visuomeninių situacijų „perpratimo“. Jam
priklauso:
Pirminė empatija. Įsijautimas į kitus; neţodinių
emocinių signalų pajutimas.
Įsiklausymas. Visiškas įsiklausymas; priderinamas
prie ţmogaus.
Empatinis tikslumas. Kito ţmogaus
minčių, jausmų ir ketinimų supratimas.
Visuomeninis išmanymas. Supratimas, kaip veikia
visuomeninis pasaulis.
30. Visuomeninio laisvumo spektrui
priklauso:
Sinchronizacija. Sklandi sąveika
neţodiniu lygmeniu.
Savęs pateikimas. Gebėjimas gerai save
parodyti.
Įtaka. Visuomeninių sąveikų pasekmių
formavimas.
Rūpinimąsis. Rūpinimasis kitų poreikiais
ir tai atitinkantis elgesys.
31.
Galime nustot kalbėję, bet negalime
nustoti siuntę signalų (balso
tono, trumpam pasirodančios išraiškos)
apie tai, ką jaučiame. Net kai ţmonės
stengiasi paslėpti visus emocijų
poţymius, jausmai vis vien randa būdų
pasirodyti. Šiuo poţiūriu, kai kalbame
apie emocijas, negalime nebendrauti.
32.
Įsiklausymas yra dėmesys, perţengiantis
akimirksnio empatijos ribas ir pereinantis
į visišką nenutrūkstantį buvimą
kartu, skatinantį supratimą.
33.
Keista, tačiau toks iš anksto neplanuotas
bendravimas būdingas daugeliui labai
gerų prekybininkų ir klientų vadybininkų.
Tų sričių ţinovai nesiartina prie pirkėjo ar
kliento iš pasiryţimo ką nors parduoti; jie
save laiko tam tikros rūšies
patarėjais, kurių uţduotis yra savo turimus
dalykus tiems poreikiams patenkinti.
34.
Tačiau visiškas atsidavimas buvimui kartu
nereikalauja labai daug. „ Penkių minučių
pokalbis gali būti labai prasminga
ţmogiška akimirka“ – pastebima Harvard
Business Review straipsnyje. „Kad tai
pavyktų, reikia atidėti darbus, uţversti
skaitomą atmintinę, atsitraukti nuo
nešiojamo kompiuterio, pabusti iš svajų ir
visiškai susitelkti į ţmogų, kuris šalia“.
35.
Yra manančių, kad empatinis tikslumas rodo
pačią būtiniausią kompetenciją visuomeninio
intelekto srityje. Williamas Ickesas, Teksaso
universiteto psichologas ir tokių tyrimų
pradininkas, teigia, kad šis gebėjimas tikrai
iš kitų išsiskiria taktiškiausius
patarėjus, diplomatiškiausius
pareigūnus, veiksmingiausius
prekybininkus, sėkmingiausius mokytojus ir
įţvalgiausius psichoterapeutus.
36.
Empatinis tikslumas remiasi pirmine
empatija, tačiau prie jos prisideda aiškus
supratimas, ką kitas ţmogus jaučia ir
galvoja. Tokios paţintinės pakopos
reikalauja naujosios ţievės, ypač kaktinės
skilties priekinės dalies, papildomos
veiklos – taip aukštesniojo kelio tinklas
sujungiamas su ţemesniojo kelio pirmine
empatija.
37.
Atrodo, kad empatinis tikslumas yra
vienas iš sėkmingos santuokos
raktų, ypač ankstyvaisiais metais.
38.
Visuomeninis paţinimas, ketvirtasis
tarpasmeninio suvokimo aspektas, yra
ţinios apie tai, kaip iš tiesų veikia
visuomeninis pasaulis. Gabūs šiai
paţinimo rūšiai ţmonės ţino, ko tikimasi
beveik kiekvienoje visuomeninėje
situacijoje.
39.
Tarpasmeninio paţinimo įgūdţiai jau
dešimtmečiais laikomi kertiniu
visuomeninio intelekto akmeniu. Kai
kurie teoretikai netgi teigia, kad
visuomeninis paţinimas bendro intelekto
taikymo visuomeniniame pasaulyje
prasme yra vienintelis tikras visuomeninio
intelekto komponentas. Tačiau šis
poţiūris, susitelkiantis vien į tai, kaip iš
tiesų bendraujame su ţmonėmis.
40.
Ţmonės, kuriems šis visuomeninis
gebėjimas sekasi prastai, paprastai kenčia
nuo „disemijos“ – trūkumo, susijusio su
sklandţių sąveikų, palaikančių neţodinius
signalus, suvokimu, taigi ir reagavimu į
juos.
41.
Vaikų disemija buvo labiausiai tyrinėjama
todėl, kad nuo jos kenčia daugelis
vaikų, kurie vėliau mokykloje būna
atstumiami. Tokią problemą turintis vaikas
gali, pavyzdţiui, šnekinamas neţiūrėti į
ţmones, kalbėdamasis su kuo nors stovėti
per arti, rodyti emocinės būsenos
neatitinkančias grimasas arba atrodyti
netaktiškas ir nejautrus kitų jausmams. Nors
visa tai galima palaikyti tiesiog „buvimo
vaiku“ ţenklais, dauguma to paties amţiaus
vaikų tokių sunkumų neturi.
42.
Spėjama, kad 85 procentai pasiţyminčiųjų
disemija šį trūkumą turi todėl, kad neišmoko
skaityti neţodinių signalų ir reaguoti į
juos, nes ganėtinai ilgai nebendravo su kitais
vaikais arba jų šeima nerodė tam tikrų
emocijų, ar laikėsi keistų visuomeninių
normų. Dar kiti 10 procentų turi tą
trūkumą, nes emocinė trauma sutrukdė
būtinam mokimuisi. Manoma, kad tik 5
procentams galima diagnozuoti neurologinį
sutrikimą.
43.
Charizma yra vienas iš savęs pateikimo
aspektų. Įtakingo pranešėjo, ţymaus
mokytojo ar vado charizma apima jų
gebėjimą mumyse įţiebti jausmus, kuriais jie
patys trykšta, įtraukdami mus šį emocinį
spektrą. Tokį emocinį uţkrečiamumą dar
ryškiau galime matyti, kai charizmatiška
figūra patenka į minią. Charizmatiški
ţmonės turi išraiškos polėkį, patraukiantį
kitus prisiderinti prie jų ritmo ir persiimti jų
jausmais.
44.
Manheteno suši bare prie pietų stalo
nugirdau vieną verslininką sakant kitam:
„Jis turi gebėjimą patikti ţmonėms. Tačiau
negalėjai pasirinkti netinkamesnio
ţmogaus – jis neturi jokių sektinų
techninių įgūdţių”.
45.
Išmintingai taikoma stipri jėga gali būti
veiksminga konflikto išsprendimo, bet
būtų daug geriau, jei jis pasireikštų kaip jo
išvengti.
46.
Tada savikontrolė (agresyvaus impulso
moduliavimas), derinama su empatija
(kito ţmogaus tyrinėjimas , kad
nuspręstum, kokia galėtų būti maţiausia
būtina gintis) ir visuomeniniu paţinimu
(toje situacijoje veikiančių normų
suvokimu).
51.
Galime pabandyti įvertinti visuomeninį
intelektą neuromokslo poţiūriu. Smegenų
visuomeninis išsidėstymas supina
aukštesnįjį ir ţemesnįjį kelią. Sveikose
smegenyse abi sistemos dirba vienodai ir
jos yra tarsi kelrodis visuomeniniame
pasaulyje.
52.
Susitelkus į ţinojimą apie
santykius, nekreipiama dėmesio į esmines
nepaţintines savybes – pirminę empatiją ir
sinchronizaciją – ir ignoruojami tokie
gebėjimai kaip rūpinimasis. Grynai
paţintinis poţiūris nepaiso svarbiausių
visuomeninių veiksnių, susiejančių
skirtingas smegenis, o tai sudaro bet
kurios sąveikos pagrindą.
54.
Andrius įkūnija eilinį narcizmą. Tokius
ţmones į priekį varo vienas motyvas:
svajonės apie šlovę. Narcizai
nuobodţiauja kasdienybėje, bet
praţysta, susidūrę su nepaprastu iššūkiu.
Šis bruoţas yra labai adaptyvus tose
srityse, kai yra svarbu ką nors atlikti
streso sąlygomis – nuo bylinėjimosi iki
lyderiavimo.
55.
Michaelis Maccoby, narciziškus lyderius
tyręs (ir gydęs)
psichoanalitikas, pastebi, kad šis tipas
šiandien darosi vis daţnesnis viršutiniuose
verslo sluoksniuose, vis labiau didėjant
konkurencinei įtampai – taigi ir
laukiančiam atpildui ir šlovei.
56.
Sveiki narciziški lyderiai turi
savireflekcijos gebėjimą ir moka
pasitikrinti realybėje. Jie išsiugdo
perspektyvos jausmą ir gali būti
ţaismingi, net siekdami savo tikslų .
Atviri naujai informacijai jie labiau negu
kiti linkę priimti sveikus sprendimus ir
maţiau negu kiti linkę „apakti“ nuo
įvykių.
57.
Kai Niccolo Machiavellis parašė
Princą, šešioliktojo amţiaus rankvedį, kaip
uţgrobti ir išlaikyti politinę valdţią klastingomis
manipuliacijomis, jis laikė savaime suprantamu
dalyku, kad ambicingam valdovui rūpi vien jo
paties interesai ir jis visai negalvoja apie
ţmones, kuriuos valdo ar triuškina, kad įgytų
valdţią. Makiavelininkui tikslas pateisina
priemones, kad ir kiek ţmogiškų kančių jos
sukeltų. Tokia Machiavellio gerbėjų etika
šimtmečius klestėjo karališkų dvarų prieglobstyje
(ir, aišku, nesilpnėdama veša šiuolaikinėje
politikoje ir versle).
58.
Machiavellio prielaida buvo tokia, kad
savanaudiškumas yra vienintelė varomoji
ţmogaus prigimties jėga, apie altruizmą
neuţsimenama niekur. Tiesą
pasakius, politikoje makiavelininkas gali iš
esmės nelaikyti savo tikslų savanaudiškais ar
nedorais. Jis gali netgi sugalvoti įtikinamą
visko paaiškinimą, netgi tokį kuriuo tiki jis
pats. Pavyzdţiui, kiekvienas totalitarinis
valdovas pateisina savo tironiją būtinybe
apsaugoti valstybę nuo kokio nors pikto
priešo, net jei ir pramanyto.
60.
Apgailestavimas ir gėda bei jų artimi
pusbroliai – sumišimas, kaltė ir išdidumas
– yra „visuomeninės“ arba „moralinės“
emocijos. Tamsiosios triados nariai šias
etinių veiksmų paskatas jaučia geriausiu
atveju tik labai prislopintai.