Kas yr

1. Kas yra kompiut e r i s ?
Kompiuteris - tai elektroninis įrenginys, skirtas žmogaus intelektiniam darbui palengvinti, būtent, apdoroti
informacijai. Kompiuteris sukonstruotas taip, tarsi kopijuotų žmogaus galimybes: jis geba priimti informaciją iš
aplinkos (jutikliai - klaviatūra, pelė) ir perduoti rezultatus (vaizduoklis, spausdintuvas), įsiminti ir apdoroti informaciją
(atmintinė, procesorius), įrašyti ir saugoti informaciją, kol jos prireiks (išoriniai kaupikliai). Paprastai išskiriamos šios
esminės kompiuterio galimybės: tekstų, grafikos bei vaizdų tvarkymas, matematiniai skaičiavimai, duomenų bazės,
naudojimasis kompiuterių tinklu (Internetu). Kompiuteris, įrengtas darbo vietoje, padeda spręsti įvairius sudėtingus
skaičiavimo ir valdymo uždavinius, valdyti įvairius gamybos procesus, organizuoti verslą, tvarkyti finansus, pirkti
įvairias prekes, užsisakyti paslaugas, gauti informaciją, neakivaizdžiai mokytis, o taip pat bendrauti, leisti laisvalaikį
(žaidžiant žaidimus, žiūrint TV ar filmus, klausant muzikos).
Kompiuteris - XX amžiaus vidurio kūrinys. Be abejo, jis turėjo savo pirmtakų, „senelių ir prosenelių“ iš ankstesnių
amžių, tačiau panašiausias į dabartinius - elektroninis (nemechaninis) - buvo sukurtas tik šio šimtmečio viduryje.
kodėl žmogus panoro sukurti kompiuterį, kam jam prireikė jo. Prisiminkime jau pažįstamą kasdieninę techniką:
automobilį žmogus sukūrė norėdamas keliauti, t. y. greitai ir nevargindamas kojų patekti iš vienos vietos į kitą; radiją
- trokšdamas greitai išgirsti naujienas iš viso pasaulio; televizorių - ne tik išgirsti, bet ir pamatyti tai, kas dedasi už
šimtų kilometrų, neiškėlęs kojos iš namų. Dauguma sukurtų daiktų praplečia fizines žmogaus galimybes: automobilis,
lėktuvas, laivas - judėjimą (žmogaus kojos nepajėgios nukeliauti tiek daug ir taip greitai), radijas - klausą (žmogus
negali išgirsti ir priimti visų garsų iš toli) ir pan. Netgi smulkesnė kasdieniniams darbams naudojama technika
dažniausiai padeda spar?iau ir lengviau atlikti fizinius darbus (plaktuvas - suplakti grietinėlę, skrudintuvas -
paskrudinti duoną ir t. t.)
Taigi nejučiom gali kilti klausimas: o kaip su žmogaus intelektinėmis, proto galimybėmis? Kokia technika gali jas
praplėsti? Nuo seniausių laikų žmogui rūpėjo palengvinti matematinius skaičiavimus. Todėl nenuostabu, kad šioje
srityje išrasta daugiausia įvairių priemonių (aritmometras, skaičiuotuvas ir pan.). Skaičiavimams paspartinti buvo
sukurtas ir kompiuteris.
Pirmieji kompiuteriai buvo vadinami elektroninėmis skaičiavimo mašinomis. Jų svarbiausia paskirtis buvo atlikti daug
triūso reikalaujančius matematinius skaičiavimus. Bet tuometiniai kompiuteriai nesudomino visos visuomenės -
nedaugeliui reikėjo didelių matematinių skaičiavimų. Situacija ėmė smarkiai keistis, kai atsirado galimybė kompiuteriu
apdoroti tekstus, piešinius, - šių veiksmų prireikia daugeliui. Buvo išrasti asmeniniai kompiuteriai (8 -ojo dešimtmečio
pradžia). Jie ėmė labai sparčiai plisti. Viena, asmeninis kompiuteris buvo mažas, daug kartų mažesnis už ankstesnes
elektronines skaičiavimo mašinas, antra, jis pradėjo atlikti ir kitokius, ne tik matematinių skaičiavimų, darbus - jų
radosi vis daugiau ir vis įvairesnių.
Kompiuteris buvo kuriamas, kad panašumo į žmogaus intelektines galimybes principu. Galėtume išskirti keturias
svarbiausias atskiras dalis, pagal paskirtį primenančias žmogų:
1) įvesties įrenginiai (kaip žmogaus regos, uoslės, klausos organai);
2) išvesties įrenginiai (kalbos ir lytėjimo organai);
3) sisteminis blokas (kaip žmogaus smegenys);
4) išoriniai informacijos kaupikliai (kaip ir žmogaus naudojamos užrašų knygelės, konspektai, knygos).
Žodis „kompiuteris“ kilęs iš anglų k. žodžio „compute“ (pastarasis iš lotynų k. - computo), reiškiančio „skaičiuoti“.
Kompiuteris įvairių tautų vadinamas skirtingai. Dažniausiai - tos kalbos žodžiu, reiškiančiu skaičiavimą arba duomenų
apdorojimą. Pastaroji prasmė tikslesnė, nes dabartiniai kompiuteriai daugiau apdoroja įvairius duomenis negu kad
atlieka matematinius skaičiavimus. Šitaip kompiuterį vadina norvegai - „datamaskin“, švedai - „dator“. Prancūzai
kompiuterį vadina „ordinateur“, suomiai - „tietokane", islandai - „tölva“, estai - „arvuti“, latviai - „skaitlotajs“.
Kompiuterių esti įvairių. Pagal pasirinktus požymius galimos įvairios klasifikacijos. Dažniausiai kreipiamas dėmesys į
kompiuterio galingumą - gebėjimą apdoroti didelį kiekį informacijos per kuo trumpesnį laiką. Labiausiai paplitusios
trys kompiuterių rūšys: universalieji kompiuteriai, minikompiuteriai ir asmeniniai kompiuteriai.
Universalieji kompiuteriai (anglų k. mainframes) yra galingi, dideli ir brangūs. Jie gali vienu metu aptarnauti
šimtus ar net tūkstančius abonentų, apdoroti milžiniškus kiekius informacijos. Paprastai tokius kompiuterius turi
bankai, draudimo kompanijos, stambios firmos, universitetai. Kartais dar išskiriama pačių galingiausių universaliųjų
kompiuterių rūšis - superkompiuteriai, naudojami gynybos, mokslų tyrimų srityje (Šių kompiuterių Lietuvoje kol kas
nėra).
Minikompiuteriai (anglų k. minicomputers) yra vidutinio galingumo kompiuteriai, jie lėtesni, bet ir pigesni už
universaliuosius. Dažniausiai naudojami mokslų tyrimų centruose, universitetuose, įmonėse.
Asmeniniai kompiuteriai (anglų k. personal computers) - dabar labiausiai paplitusi kompiuterių rūšis. Kartais jie dar
vadinami mikrokompiuteriais, turint omeny, kad jų pagrindinis įtaisas - mikroprocesorius. Mikroprocesoriai vartojami
ir kituose buitiniuose prietaisuose: mikrobanginėse krosnelėse, skalbimo mašinose, fotoaparatuose, žaisluose,
sveikinimo atvirukuose.
Yra dar viena kompiuterių rūšis - darbo stočių kompiuteriai (anglų k. workstations). Tai kompiuteriai, galingesni už
asmeninius, paprastai sujungti į tinklą su kitais.
Asmeninius kompiuterius galima skirstyti į stalinius, nešiojamuosius, kišeninius
(delninius).
Stalinį kompiuterį, arba įtaisomą tam tikroje darbo vietoje, sudaro technine įranga
(maitinimo šaltinis, pagrindinė plokštė ir kitos plėtimo plokštės, procesorius, atmintys,
informacijos kaupikliai įtaisomi į pagrindinį bloką) ir programinė įranga (diegiama operacinė
sistema, įvairios tvarkyklės ir taikomosios programos). Su kompiuteriu jungiamas monitorius,
klaviatūra ir kiti informacijos įvesties (pelė, skeneris) ir išvesties (spausdintuvas,
projektorius) įrenginiai. Visi kompiuterį sudarantys įtaisai siejami fiziniais ryšiais (kabeliais,
magistralėmis) ir programiniais ryšiais (sąsajomis, valdikliais, tvarkyklėmis, informacijos perdavimo protokolais).
Kompiuterio įtaisus valdo operacinė sistema.
Nešiojamojo kompiuterio pagrindinį bloką (lagaminėlio pavidalo) sudaro tokie patys įtaisai kaip ir
stalinio kompiuterio. Lagaminėlio dangtyje įtaisomas spalvotas skystųjų kristalų ekranas. Toks

2. kompiuteris turi klaviatūrą, žymeklis valdomas pirštu liečiant jautrią aikštelę, valdymo ratuku arba vairasvirte.
Maitinamas vidiniu energijos šaltiniu arba iš tinklo.
Kišeninis kompiuteris labai lengvas, telpa kišenėje, autonomiškas, jame įtaisytas jutikliais skystų
kristalų ekranas dažnai atstoja klaviatūrą (kompiuteris valdomas liečiant ekraną ar ekrane specialiu
pieštuku rašant komandas), turi elektroninę perrašomą pastoviąją atmintį (elektroninį diską).
Kišeninis kompiuteris dažnai būna specializuotas, jame diegiama speciali operacinė sistema,
programos tekstui rašyti, nedidelė duomenų bazė, užrašų knygelė. Į kitą kompiuterį informacija
perkeliama naudojant kabelį, infraraudonuoju ar radijo ryšiu.